ištrūkgalviuoti

ištrūkgalviúoti intr. galvotrūkčiais išeiti: Vėlai ištrūkgalviãvo veselninkai, t. y. išgarmėjo J. Ką ta brūzgynė išmano: atbėgo, pataraliavo ir vėl ištrūkgalviãvo kaip į uodegą gavusi Skd. \ trūkgalviuoti; ištrūkgalviuoti